Artūras Dudėnas Šiauliai plius / Skriejantys kartu su vėju

Skriejantys kartu su vėju / A.Dudėnas Šiauliai plius

Min­dau­gas MAL­CE­VI­ČIUS

In­ter­ne­te te­ko skai­ty­ti juo­ke­lį: „Die­vas vaikš­to van­de­niu, o Ča­kas No­ri­sas vaikš­to Die­vu“. Vie­naip ar ki­taip, bet skrie­ti van­dens pa­vir­šiu­mi no­ri daž­nas. Kad tai da­ry­ti ga­lė­tų bur­len­čių ir jė­gos ait­va­rų mė­gė­jai, jiems rei­kia vė­jo. Ta­čiau net ir esant vi­siš­kam šti­liui, vis daž­niau ga­li­ma iš­vys­ti žmo­nes, skrie­jan­čius van­dens pa­vir­šiu­mi. To­kios ga­li­my­bės at­si­ra­do Lie­tu­vo­je iš­po­pu­lia­rė­jus van­den­len­čių par­kams. Ta­čiau kuo, be ga­li­my­bės skros­ti van­de­nį, iš tie­sų įdo­mus van­den­len­čių spor­tas?

Kai pro­fe­sio­na­las van­den­len­te at­lie­ka su­dė­tin­gus triu­kus, jė­gos, grei­čio, iš­tver­mės bei koor­di­na­ci­jos jam rei­kia ne­ma­žai. Ta­čiau no­rin­tiems tie­siog ra­miai čiuož­ti, už­ten­ka tik no­ro.

Rou­ven FAUST nuo­tr.

Dau­gė­ja van­den­len­čių par­kų

Apie van­den­len­tes ge­riau­siai ga­li pa­pa­sa­ko­ti tie, ku­rie jas ant ko­jų de­da­si taip pat daž­nai ar net daž­niau, kaip ei­li­nis žmo­gus spor­ti­nius ba­tus. „Šiais me­tais at­si­ra­do daug nau­jų van­den­len­čių par­kų įvai­rio­se Lie­tu­vos kam­pe­liuo­se ir tai ma­ne bei vi­sus šio spor­to my­lė­to­jus la­bai džiu­gi­na. Ge­riau te­gul jau­ni­mas už­sii­ma šiuo ekst­re­ma­liu spor­tu, nei val­kio­ja­si pa­kam­pė­mis“, – sa­ko vil­nie­tis van­dens­ly­di­nin­kas Do­man­tas, da­ly­va­vęs Šiau­lių van­den­len­čių par­ko ati­da­ry­me.

Vai­ki­nui pri­ta­ria ir šiau­lie­tis „Vė­jū­nų“ aso­cia­ci­jos vi­cep­re­zi­den­tas jė­gos ait­va­rų ir bur­len­čių rei­ka­lams Ar­tū­ras Du­dė­nas, ku­rį prieš dau­ge­lį me­tų į vie­ną spar­čiau­siai vi­sa­me pa­sau­ly­je ir Lie­tu­vo­je po­pu­lia­rė­jan­čią spor­to ša­ką – van­dens sli­des – atei­ti pa­ska­ti­no drau­gai.

Iš pra­džių už­ten­ka tik no­ro

Vis dėl­to ar iš­mok­ti gra­žiai skrie­ti van­de­niu taip pa­pras­ta, kaip ga­li pa­si­ro­dy­ti iš šo­no ste­bint kva­pą gniau­žian­čius triu­kus at­lie­kan­čius spor­ti­nin­kus? „Jei žmo­gus pa­kė­lė ko­ją ir pa­sto­vė­jo pen­kias se­kun­des, tai plauks, jei ne – ir­gi plauks, tik, ma­tyt, jam rei­kės žy­miai dau­giau kar­tų nu­krist į van­de­nį“, – juo­kia­si A. Du­dė­nas.

Jis sa­ko, kad, no­rint plauk­ti van­den­len­te ar jė­gos ait­va­ru, bū­ti­na šio­kia to­kia koor­di­na­ci­ja, ta­čiau la­bai iš­la­vin­ti kū­no rau­me­nys – ne bū­ti­ny­bė. „Iš pra­džių žmo­nės nau­do­ja la­bai daug jė­gos, nes ste­bint iš šo­no at­ro­do, kad jos ant van­dens la­bai daug rei­kia. Taip, mo­kan­tis at­lik­ti triu­ką, jė­gos, grei­čio, iš­tver­mės tik­rai rei­kia, ta­čiau nie­ka­da ne­sto­vė­ju­sia­jam ant van­den­len­tės, pra­ktiš­kai ne­rei­kia nie­ko. Už­ten­ka no­ro ir ga­li pa­leng­va čiuož­ti tiek vai­kai, tiek tė­vai, tiek ir se­ne­liai“, – sa­ko A. Du­dė­nas.

Vil­nie­tis Do­man­tas įsi­ti­ki­nęs, kad ant van­dens sun­kiau­si yra pa­tys pir­mi met­rai. „Kai jau iš­moks­ta­ma plauk­ti, ne­ma­žai pro­ble­mų ga­li su­kel­ti ap­si­su­ki­mas. O vė­liau, kai jau yra pa­dė­tas pa­grin­das, kiek­vie­nas triu­kas rei­ka­lau­ja daug pa­stan­gų ir įdė­to dar­bo. Ta­čiau po to, kai triu­kas pa­vyks­ta, jaus­mas bū­na ne­pa­kar­to­ja­mas“, – sa­ko vai­ki­nas.

Van­dens spor­to ve­te­ra­nas A. Du­dė­nas pa­ta­ria prieš šo­kant ant len­tos pir­miau­sia pa­da­ry­ti bent jau ne­di­de­lę mankš­tą. „Taip pat svar­bu pir­mą die­ną ne­per­varg­ti, ne­per­si­temp­ti. Daž­nai bū­na, kad pra­de­dan­ty­sis, ma­tan­tis pa­ty­ru­sio spor­ti­nin­ko čiuo­ži­mą, ban­do jį at­kar­to­ti, at­lik­ti triu­ką. Bet, ma­no ma­ny­mu, pra­džio­je rei­kė­tų iš­mok­ti čiuož­ti tie­siai, o ta­da jau ga­li­ma mo­ky­tis da­ry­ti po­sū­kį, šok­ti per tramp­li­ną, at­lik­ti ki­tus įvai­riau­sius triu­kus“, – pa­ta­ria spor­ti­nin­kas.

Trau­mos – la­bai re­tos

A. Du­dė­nas ne­sle­pia, kad van­den­len­čių spor­te, kaip ir bet ku­ria­me ki­ta­me, trau­mų ne vi­suo­met pa­vyks­ta iš­veng­ti. „Ta­čiau no­rint gau­ti trau­mą, rei­kia kaž­ką mo­kė­ti, kaž­ką da­ry­ti ir kaž­ką nau­ja mo­ky­tis. Su­si­žeis­ti ga­li­ma ir ta­da, jei žmo­gus ban­do pa­da­ry­ti dau­giau nei iš tie­sų su­pran­ta ir mo­ka“, – įsi­ti­ki­nęs A. Du­dė­nas.

Vis dėl­to vi­siš­kai iš­veng­ti trau­mų šios sri­ties spor­ti­nin­kams – neį­ma­no­ma. „Pir­miau­sia to­dėl, kad ne­kri­tęs į van­de­nį, čiuož­ti neiš­mok­si. Aiš­ku, po ke­lių skau­džių kri­ti­mų pri­pran­ti ir sten­gie­si ne­da­ry­ti taip, kad kris­tum. Tie­sa, vi­sai ne­bek­ris­ti į van­de­nį neį­ma­no­ma, ta­čiau sten­gie­si kris­ti ne­be taip skau­džiai“, – juo­kia­si van­dens spor­to meist­ras.

Be­ne ge­riau­sias bū­das sau­giai skros­ti van­de­nį van­den­len­te – re­gu­lia­rios tre­ni­ruo­tės. Ta­čiau jos, pa­sak A. Du­dė­no, rei­ka­lin­gos tik tiems, ku­rie van­den­len­tes ren­ka­si kaip sa­vo gy­ve­ni­mo bū­dą, ku­rie spor­tuo­ja pro­fe­sio­na­liai. Pra­mo­gai už­ten­ka ir dvie­jų kar­tų per va­sa­rą. Neat­lie­kant jo­kių su­dė­tin­gų triu­kų, o tie­siog no­rint ge­rai pra­leis­ti lai­ką, ne­ver­ta ir kal­bė­ti apie trau­mas.

Pro­fe­sio­na­lams įdo­miau­sia triu­kai

Kal­bė­da­mas apie tuos žmo­nes, ku­rie į van­den­len­čių tra­są atei­na tik­rai daž­niau nei du kar­tus per va­sa­rą, A. Du­dė­nas ne­sle­pia, kad šie spor­ti­nin­kai sau ke­lia kur kas aukš­tes­nius rei­ka­la­vi­mus. Ekst­re­ma­laus van­dens spor­to en­tu­zias­tas sa­ko, kad šių žmo­nių po­žiū­ris tiek į tre­ni­ruo­tes, tiek pa­si­ren­gi­mą joms ir pa­tį čiuo­ži­mą la­bai ski­ria­si nuo tų, ku­rie ant van­den­len­tės sto­ja­si pir­mą kar­tą.

„Pir­mas va­žia­vi­mas – ap­ši­li­mas. Ta­da jau pa­pras­tai da­ro­mi kaž­ko­kie triu­kai. Es­mė ir yra triu­kuo­se, nes tik­ri van­den­len­tės meist­rai neį­si­vaiz­duo­ja sa­vo čiuo­ži­mo be per­si­ver­ti­mų pir­myn bei at­gal, ba­ro (laz­de­lės, į ku­rią įsi­kim­ba tem­pia­mas spor­ti­nin­kas – red. pa­sta­ba) pe­rė­mi­mas ran­ko­mis už nu­ga­ros, vien­gu­bų ir dvi­gu­bų per­si­ver­ti­mų per tramp­li­ną pir­myn ir at­gal bei įvai­riau­sių ki­tų triu­kų“, – sa­ko A. Du­dė­nas, ku­ris juo­kia­si, esą triu­kų yra su­gal­vo­ta tiek daug, kad, no­rint iš­mok­ti juos vi­sus, rei­kia įdė­ti daug dar­bo, lai­ko, pa­stan­gų, kant­ry­bės ir sėk­mės.

Tre­ne­rius pa­kei­čia in­ter­ne­tas?

Ne vie­ne­rius me­tus pa­ts įvai­rias van­dens spor­to ša­kas spor­tuo­jan­tis A. Du­dė­nas at­krei­pia dė­me­sį į tai, kad Lie­tu­vo­je di­džio­ji da­lis sa­ve van­den­len­čių meist­rais va­di­nan­čių spor­ti­nin­kų – sa­va­moks­liai. Taip yra to­dėl, kad Lie­tu­vo­je lyg ir nė­ra pro­fe­sio­na­laus tre­ne­rio. „Čiuo­žė­jų tik­rai yra ge­rų, ku­rie jau ke­lin­tą se­zo­ną čiuo­žia, ta­čiau jie vie­ni su ki­tais bend­rau­ja ir taip mo­ko­si. Dau­giau pa­žen­gę va­žiuo­ja į už­sie­nį, se­mia­si pa­tir­ties iš stip­res­nių“, – pa­sa­ko­ja A. Du­dė­nas.

Šiau­lie­tis pa­ste­bi ir to­kias ten­den­ci­jas, kad ne­ma­ža da­lis aukš­tes­nį meist­riš­ku­mo ly­gį pa­sie­ku­sių spor­ti­nin­kų triu­kų mo­ko­si in­ter­ne­te, žiū­rė­da­mi įvai­rias vi­deo pa­mo­kas, ste­bė­da­mi ki­tų spor­ti­nin­kų pa­si­ro­dy­mus. „Ži­no­ma, tie triu­kai in­ter­ne­te at­ro­do la­bai pa­pras­ti, ta­čiau kai juos rei­kia iš tie­sų pa­da­ry­ti, vis­kas daug su­dė­tin­giau. Ga­liau­siai, gau­tas pa­ta­ri­mas iš pro­fe­sio­na­lo, kad ir dėl ma­žos smulk­me­nos, yra ne­pa­ly­gi­na­mai ver­tin­ges­nis, nei in­ter­ne­ti­nės pa­mo­kos“, – įsi­ti­ki­nęs spor­ti­nin­kas.

Jė­gos ait­va­ras su­tei­kia lais­vės po­jū­tį

Pap­ra­šy­tas pa­ly­gin­ti čiuo­ži­mą van­den­len­te su jė­gos ait­va­ru, A. Du­dė­nas sa­ko, kad ir vie­na ir ki­ta su­tei­kia ne­pa­kar­to­ja­mų įspū­džių. Ta­čiau ban­gų skro­di­mas jė­gos ait­va­ru su­tei­kia ne­pa­kar­to­ja­mą lais­vės po­jū­tį. „Čiuo­žiant su jė­gos ait­va­ru, ga­li­ma mė­gau­tis erd­ve. Ga­li­ma čiuož­ti kur tik pa­no­rė­jus, taip pat ne­trūks­ta ir ekst­re­ma­lu­mo. Jė­gos ait­va­ras su­tei­kia ga­li­my­bę mė­gau­tis eže­rų pa­kran­čių vaiz­dais, ga­li­ma nar­dy­ti ir tarp ban­gų pa­jū­ry­je“, – sa­ko van­dens spor­to en­tu­zias­tas.

Ta­čiau šiam ma­lo­nu­mui tu­ri bū­ti tin­ka­mos oro są­ly­gos, t. y. tu­ri bū­ti tin­ka­mas vė­jas. Ne­sant vė­jo, pui­ki al­ter­na­ty­va – van­den­len­tė. „Jų pliu­sas tas, kad atė­jai, įsi­jun­gei elekt­rą ir jau ga­li čiuož­ti. Van­den­len­te ne­ga­lė­tu­me plauk­ti ne­bent ta­da, jei ne­lik­tų elekt­ros“, – juo­kia­si A. Du­dė­nas. Jo tei­gi­mu, van­den­len­čių spor­tui pa­ran­kus net lie­tus, ku­ris su­drė­ki­na tramp­li­nus, tad sly­di­mas ir triu­kų at­li­ki­mas tam­pa kur kas leng­ves­nis, pa­pras­tes­nis, nes no­rint ge­res­nio sly­di­mo, tramp­li­nų ne­be­rei­kia spe­cia­liai su­šla­pin­ti.

Čiuo­ži­mas pa­skui ka­te­rį – sma­gu, ta­čiau ne kiek­vie­no no­siai

No­rin­tiems pa­jus­ti svai­gi­nan­tį erd­vės po­jū­tį, A. Du­dė­nas siū­lo iš­ban­dy­ti ir čiuo­ži­mą van­den­len­te pa­skui ka­te­rį. Ta­čiau ne­ver­tė­tų pa­mirš­ti, kad toks ekst­re­ma­lus sly­di­mas van­de­niu įkan­da­mas to­li gra­žu ne kiek­vie­nam.

„Vi­siems pra­de­dan­tie­siems re­ko­men­duo­ti­na čiuož­ti pa­skui ka­be­lį, ka­dan­gi jis trau­kia į vir­šų. Tad net ir ne­tai­syk­lin­gai pa­sta­čius len­tą, ne taip pa­sta­čius ko­ją, vis tiek pa­vyks pa­čiuož­ti, nes ka­be­lis iš­kels. Su ka­te­riu ar van­dens mo­to­cik­lu, ka­dan­gi van­den­len­tės vil­ki­mo tro­sas yra že­mai, žy­miai su­dė­tin­giau (ne­bent yra spe­cia­li­zuo­ta įran­ga). Tai rei­ka­lau­ja šio­kių to­kių čiuo­ži­mo įgū­džių. Ki­ta ver­tus, vie­ną kar­tą ge­rai iš­čiuo­žus, ne­beuž­mir­ši vi­są gy­ve­ni­mą. Čia pa­na­šiai kaip va­žia­vi­mas dvi­ra­čiu“, – įsi­ti­ki­nęs A. Du­dė­nas, ku­ris sa­ko, kad įgū­džiai iš­lie­ka, nes kar­tą pa­vy­kus, žmo­gus ži­no pu­siaus­vy­ros, at­ra­mos bei len­tos sly­di­mo iš po ko­jų jaus­mą.

Kiek­vie­nam sa­vo

No­rint, kad čiuo­ži­mas van­den­len­te su­teik­tų mak­si­ma­liai tei­gia­mas emo­ci­jas, A. Du­dė­nas pa­ta­ria ati­džiai rink­tis ir van­den­len­tę. Ka­dan­gi jų yra pa­čių įvai­riau­sių. Rei­kė­tų ži­no­ti, kad ne vi­sos tin­ka bet ku­riam spor­ti­nin­kui ar šio van­dens spor­to mė­gė­jui. „Van­den­len­tė tu­ri ati­tik­ti čiuo­žian­čio­jo svo­rį, kai ku­riais at­ve­jais ir ūgį. Taip pat pa­si­ren­gi­mo ly­gį bei tai, ką ant len­tos at­si­sto­jęs žmo­gus no­ri su ja da­ry­ti. Vie­nos van­den­len­tės skir­tos tik čiuo­ži­nė­ji­mui van­dens par­ke ir pa­skui ka­te­rį, vi­sai ki­tos – jei žmo­gus no­ri čiau­žy­ti tik van­de­niu, o ne kliū­ti­mi. Svar­būs ir ki­ti van­den­len­tės pa­si­rin­ki­mo niuan­sai, to­kie kaip len­tos il­gis, plo­tis, for­ma, ba­tų minkš­tu­mas, kie­tu­mas ir pa­na­šiai“, – čiuo­ži­mo van­de­niu įran­kio pa­si­rin­ki­mo niuan­sus var­di­ja van­den­len­čių meist­ras.
http://savaitrastis.siauliaiplius.lt/Skriejantys kartu su vėju su A.Dudėnas