Naktinis kaitavimas žiemą Rėkyva 2013

Naktinis kaitavimas žiemą Rėkyva 2013

Organizatorius Artūras Dudėnas:

– Per tikrą naktinį kaitavimo laiką su Led lempom pasisėmėm nerealiai teigiamų emocijų ne tik mes, bet ir palaikymo komanda. Nepamirštama naktis ir nauji potyriai !
Prie mėnulio šviesos jau anksčiau važinėjau ne kartą, taip pat prie automobilio ilgų šviesų palei krantą, bet tik pradėjus pūsti jėgos aitvarą, supratau, kad sąlygos neeilinės ir klaidų daryti negalime.

Čia visai kitas kaitavimas ir kitos emocijos – važinėji juodam kambary be sienų, kai sninga nykščio dydžio snaigėmis, danguje vien tamsūs debesys ir mėnulio nei lašo, o žmogui nutolus 100-200 metrų jis dingsta išvis, nors ir yra su pačiu galingiausiu Led apšvietimu. Realiai, kad suprastumėt koks retas tamsumas buvo, galėčiau pakomentuoti klipą tarp 3:43 ir 3:59 minučių, kai man padėti priėjo žmona su silpnu Led apšvietimu, jai nuėjus už 24 metrų (tikslus skaičius pagal stropų ilgį) apversti kaito, jos visiškai nebesimatė.

Du kartus darant triuką pamečiau skolintą pačią galingiausią Led lempą (normaliom sąlygom apšvietimo tolis yra 140 m. 1050 liumenai). Galvon šovė pirma mintis, kad išsikrovė elementai, bet prilietus ranka, supratau, kad lempą pamečiau. Atsisukęs už keleto metrų pamačiau šviesos spindulį, streso nebuvo, bet nesinorėjo sumokėti už tokį malonumą 1500,-Lt. Kitų dalyvių Led lempos buvo per pus silpnesnės ir ženkliai pigesnės. Gerai, kad abu kartus prožektorius nukrito spinduliu ne į sniegą, nes galėjau jį prarasti ir orientyras grįžimui butų buvęs tik du draugai. Mano elementai svėrė 300 g. ir buvo užsegti šalme už kilpos, skirtos slidinėjimo akiniams, nepritaikytos tokiam svoriui, o kitų dviejų dalyvių elementai buvo lengvesni ir slėpėsi kišenėse.

Jei nebūtų įjungę ilgų automobilio šviesų – nebūtumėm greit grįžę į vietą, būtumėm ilgai „gribą pjovę“, nes orientuotis buvo pakankamai sunku. Vos nenučiuožėm į kitoj ežero pusėj esantį jachtklubą, nes tik ten matėsi mažas spindulėlis ir pagalvojome, kad tai – mūsų palaikymo komandos automobilis.

Patikėkit, dar niekas tokių įspūdžių neturėjo ! Tokias emocijas sunku perduoti.

Tas, kas buvo ant kranto džiaugėsi ne mažiau nei mes.

Čiuoždamas stengiausi kiek įmanoma nepamesti draugų iš matymo lauko, bet pastebejau , kad jie tai vienas tai kitas kartais pradingsta dalinai ar visai, todėl kai tik pagavau momentą iškart pašaukiau jiems, kad grįžinėtumėm į krantą. Užsibrėžtą tikslą pasiekėm ir savo patirtį ateityje galėsime naudoti, kai tik bus noras ir vers sąlygos.

Baigėm apie 01:15 nakties, o parlėkę į krantą pamatėm, kad kitiems linksma ne mažiau nei mums nuo tų vaizdų ir aplinkos ! Buvo trys kaitiorai ir šešetas palaikymo komandos.
Visiems kaitiorams linkime nors kartą gyvenime tai pabandyti, tik reikia sulaukti tamsiausių debesų, nei lašo mėnulio danguje, bei didžiuliais kąsniais krentančių snaigių prie -2 laipsnių šalčio, lygios, minkštos kaip pūkai sniego dangos ant ežero ir švelnaus vėjo 4-9 m/s ir „baltas kaifas juodžiausiame kambaryje“ Jūsų gyvenime garantuotas !!!

2-as dalyvis Matas Kiškūnas:

– Kadangi tą naktį smarkiai snigo, matomumas buvo labai mažas. Jeigu krante nebūtų įjungtos šviesos, tai būtumėm sunkiai radę vietą iš kurios startavom. Kaituojant naktį svarbu, kad kiti jėgos aitvarų meistrai būtų patikimi ir turėtų patirties, nes prasilenkiant kaitų ir stropų beveik nesimato, labai nesunku susipinti. Manau, kad naktinis kaitavimas pavyko puikiai. Tai daug ekstremaliau nei kaituoti dieną.

3-as dalyvis Andrius Bičkus:
– Sniegas daužantis į veidą, tamsi naktis, vėjo švilpimas, keistas jausmas lyg būtum beribėje erdvėje ir tolumoje, kartas nuo karto pasirodantis šviesos spindulys. Taip pradėjome vėlų ketvirtadienio naktį Rėkyvoje. Įspūdžius sunku nupasakoti, todėl, kad tai buvo beprotiškai ekstremalu. Pasikėlus aitvarą ir pradėjus tolti nuo kranto, pasijunti lyg nesvarumo būsenoje, po truputi prarandi aplinkos suvokimą, nes aplinkui tik tamsa ir krintantis sniegas. Buvom tryse su Led lempom, pritaisytom ant galvų, tai padėjo mums matyti vienas kitą ir lengviau orientuotis aplinkoje. Buvom šalia vienas kito, kol mėgaudamasis stipresniu vėju atsiskyriau nuo grupės ir nučiuožiau toliau. Dėl gausaus krintančio sniego ir tamsos galėjo baigtis ir blogiau, jei nebūčiau pastebėjęs dviejų žibintų tolumoje. Priartėjęs prie grupės iškilo kitas klausimas, kur vieta, nuo kurios pradėjome čiuožti?! Tačiau krante pasilikusi palaikymo komanda davė ženklą, įjungdami automobilio žibintus. Adrenalino buvo pakankamai ir įrodėme, kad kaituoti galime ir dieną ir naktį.

Žiūrovas Dalia Dudėniene:

– Galvojau ką čia važiuosi, esu per 9 sezonus mačiusi įvairiausių vaizdų. Važiavau tiesiog iš smalsumo ir kad palaikyčiau vyrą, nes jis sakė, kad jei niekas nevažiuos važiuos vienas. Retkarčiais pamatydavom greitai judančius žiburėlius ir išgirsdavom džiaugsmo šūksnius. Apšviesti kaitai pasirodydavo, kaip žaibo blykstės. Su kitais pajuokavome, kad nenustebtumėm, jei atsirastų ir daugiau žiburėlių, tik su žaliais žmogeliukais. Džiaugiuosi, kad važiavau, nes tokioj klampioj tamsoj buvo gera būti (aišku su draugais).

Parašykite komentarą

Jėgos aitvarų kursai.Kaitavimo pamokos.Burlentės.Burės.Sup.Naish dileris – Šiauliai.